shatas.lt blogas

Dviejų dienų maršutas prasidėjo nuo BIG’o Vilniaus pakraštyje ir pirmoji kryptis, kurios laikėmės buvo Kernavė. Du dviračiai, du pedaluotojai, dvi kuprinės ant pečių, šiek tiek maisto ir atsigerti. Taip parasidėjo smagus žygis link Ukmergės, o tikslas buvo Deltuva. Nors artimiausias atstumas link Ukmergės apie aštuoniasdešimt kilometrų, tačiau dviračiais tikslą pasiekti pavyko tik  po 100km. Taigi į abi puses po šimtą, bendra kelionės trasa du šimtai kilometrų. Jeigu nedalinti atstumo mažomis atkarpomis, tuomet psichologiškai būtų išties sunku pasiekti tai ką buvome suplnavę. Net ne fizinis pasirengimas svarbiausia, kur kas svarbiau išlikti motyvuotam pasiekti tai ką esi užsibrėžęs. Savaime suprantama, kad kyla daugybę pašalinių minčių nebeminti arba numetus dviratį tiesiog ilsėtis. Tačiau nuolatinis palydovas gera nuotaika bei humoras, tuomet viskas darosi šiek tiek lengviau.

Pirmas sustojimas Lubinuose.

Lubinai.

Taigi keliavome toliau ir buvo kiek sunku priprasti bei išlaikyti vienodą pedalavimo tempą, pradžioje galvojome, kad vidutinis greitis turėtų būti apie 20km/h, tai pirmąją atkarpą apie 30km link Kernavės ir laikėmės tokio plano. Antrasis sustojimas ir didžiausias atokvėpis visame mūsų šeštadienio dienos važiavime buvo čia, šiame nuostabiame kraštovaizdyje.

Kernavė

Užkandome

Užkandome ir pasistiprinome ir toliau į kelionę. Priešakyje laukė Musininkai ir kelionė baisiu žvyrkeliu į Liukonis. Bet dar to nežinadami mėgavomės nuostabiu oru ir dar geresniu europinio stiliaus keliu. Ryškus žymėjimas, lygus kelias ir atrodo, lyg į pakalnę nuolatinis riedėjimas. Pakelėje staiga užmačiau atitvarą ir saulės atokaitoje besišildantį Bembį, iškarto spaudėm ant stabdžių.

Bembis

Leidosi fotografuojamas

Pašėrėme Bembį

Vis dar šiariame

Prijaukintas ir tikrai nelaukinis

Bembis tikrai prijaukintas ir joks ne laukinis, manau jis net nelietuviškas elnias. Tačiau visvien labai mielas, susiguždavo pralekiant didesniai mašinai ir taip įdomiai tampydavo lūpą, kuomet artindavomės arčiau jo.

Tą europinio lygio atkarpą įveikėme tikrai smagiai, galbūt dėl grožio ir nuotykio su stirniuku. Tačiau priešakyje laukė kratantys keturiolika kilometrų žvirkeliu. Matyt buvo nemaloniausia priprasti ir suprasti kaip reikia važiuoti tuo keliu. Po pusvalandžio kratymosi supratom, kad egzistuoja dėsnis kaip ir važiuojant mašina, kuo greičiau mini tuo mažiau krataisi. Taigi vidutinis greitis čia siekdavo net ir trisdešimt kilometrų per valandą. Viso kelio vidutinis berods buvo ~25km/h. Toliau Gelvonai, o už jų pasiekėme Ukmergę, žinoma prieš tai pravažiavę daugybę smagių objektų, kurių dėl laiko stokos neteko pafotografuoti.

Kitos dienos važiavimas prasidėjo puikiu oru. Ir lietaus nebuvo nei kvapo. Lėkėme į Ukmergę, o iš ten pro Maišiagalą į Vilnių. Turiu pripažinti jog tas kelias Maišiagala – Vilnius, tikrai nuostabus ir vaizdingas, verta važiuoti ne tik mašina bet ir dviračiais. Pakelyje daug gamtos, miestelių, bažnučių, pelkių ir ežerų.

Neįtikėtina, bet gal į Šiaulius?

Poilsis stotelėje ir mintys apie grįžimą autobusu

Pirmos dienos maršrutas

Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Antra diena

Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą