Rinkimai – žurnalisto duona ar piliečio pareiga?
Paskutiniu metu daugėja nuomonių apie tinklaraščių autorių (blogerių) naudą, kuri tampa neabejotinai didesnė už mūsų turimų diplomuotų ir nebūtinai žurnalistų.
Kur link krypsta žurnalisto dėmesys?
Aš nesuprantu, kodėl Klaipėdos mieste pastatytas paminklas ant kažkokio seno monumento sulaukia daugiau dėmesio nei visą pasaulį labiausiai dominantis dalykas – Air France lėktuvo katastrofa Atlanto vandenyne?? Mano viena draugė, kuri perskaitė tikriausiai visą informaciją internete, taip pat išklausė pranešimų apie ispanų ir vokiečių ekspertų nuomones, galėtų papasakoti visas įmanomas dabar žinomas versijas apie nelaimės priežastis ir tai padarytų geriau nei žurnalistas. Klausimas – o kam to reikia? Lietuvių ten nebuvo ir t.t. Aš dėl bendro solidarumo kalbu. Mūsų žurnalistai paskutiniu metu neatlieka savo funkcijos, nelieka „moderatoriais“, kuriais ir turėtų būti, o tampa vienpusiškais kritikais, žinovais, vertintojais. Aš sutinku, kad tai yra senosios santvarkos palikimas, tačiau ir apie naują mes nelabai ką žinom ir noriai dalyvaujam.
EP rinkimai
Čia buvo minties šuolis apie Europarlamentarų rinkimus. Kai kuriems iš septynių kandidatų buvo sunku išsirinkti, arba nebuvo KĄ rinkti. Tačiau, kai išgirstu pasiteisinimų, kad ir dabar nėra už ką balsuoti, negaliu sėdėti ramiai… 15-ka partijų, daugiau nei 250 kandidatų ir vis tiek nėra už ką? Lietuvos Prezidentas yra savotiškas užsienio politikos simbolis, tokie pat yra ir europarlamentarai, tai kodėl nebalsuoti taip „gausiai“, kaip ir per prezidento rinkimus?
Apgailėtina ir tai, kad mano bendraamžiai, kurie dabar labiausiai jaučia narystės ES naudą (laisvesnis keliavimas, studijos, darbas užsienyje, projektų finansavimas etc.) spjauna į šiuos rinkimus? Tikiu, spjauna ir likusi Europos dalis. Bet vakaruose žmonės labiau pilietiškesni ir naudojasi savo, kaip piliečio pareigomis. Taip, aš savotiškai juos pateisinu. Tuo metu, kai Lietuvos partijų jaunimas beviltiškai kopijuoja savo „idealus“ (partijos lyderius), vakarai jau seniai aprašinėja Lietuvos situaciją, kurią tik DABAR garsiai išsako politologai ir apžvalgininkai – lietuviai ne tik neugdo lyderių, bet ir nesinaudoja savo piliečio teisėmis, kurios neapsiriboja balsavimo teise ir tam tikrų normų laikymuisi. Turiu galvoje – pilietines akcijas, organizacijas, judėjimus, kurie yra ne po partijų ar politinių doktrinų vėliavomis, o tiesiog kovoja už Konstitucijoje surašytas teises, už tikrąjį gyvenimą geriau, o ne už tą, kurį žada beveik visi dabartiniai mūsų kandidatai.
Na taip, pažiūrėjus „debatų“ laidas per LRT galima susidaryti tokį įspūdi, kad „kokį velnią jie čia pasakoja“. Kai kurie kandidatai net nesugeba atsakyti normaliai į klausimą – ką reiškia 12 žvaigždučių mėlynam fone (ES simbolis), o į kitus klausimus atsakinėja tiesiai per aplinkui ir vis tiek neatsako. Negaliu nepaminėti ir žurnalistės, vedusios daugelį laidų darbo. Tam tikra prasme, ji irgi turėjo savo nuomonę, kurią galima buvo „išklausyti“ iš neverbalinės kalbos. Negali pykti už tai, jeigu nežinai atsakymo apie ES simboliką, tačiau su žurnalisto pagalba toks kandidatas gali tapti apgailėtinu neišmanėliu. Galų gale, nejau gavę pastabų dėl laidų skirtų Lietuvos Prezidento rinkimuose dalyvaujantiems kandidatams, negalima buvo atsisakyti „vedėjo ir kandidato ginčo“? Susidaro įspūdis, kad mūsų politologai ir žurnalistai yra pasaulio bambos ir viską žino geriau. Tiksliau galima būtų pasakyti, kad žino geriau tai, ką perskaito, nes jie neturi tokios atsakomybės, kokią turi jų kalbinami ir aprašomi žmonės. Reikėtų jiems, kaip ir medikams, prisiekiantiems Hipokratui, nuoširdžiai tai padaryti savajam globėjui šv. Pranciškui Salezui ir išpildyti misiją – tarnauti taikai.
Iš serijos „jeigu“
Aš nežinau, ar gerai jausčiausi, jeigu būčiau kandidato vietoje ir žinočiau, kad apie mano darbą tautiečiai galvoja nerimtai. Ir nežinau ar naudočiausi sąžine prieš ką nors darant Tėvynės labui, jeigu manimi netikėtų. Čia gi elementari patarlė – sakyk žmogui kasdien kiaulė kiaulė kiaulė kiaulė.. ir jis vieną dieną ims kriuksėti. Tai gal laikas susivokti, kad tokie ir esam? Mūsų renkami atstovai ne iš užsienio, ne iš dar kažin kur. Vieni mūsų kaimynai, kiti gerbiamos asmenybės, garsenybės ar idealai. Noriu pasakyti, kad kartais pasitikėti žmonėmis yra geriau negu nuvertinti pirma laiko.
O galų gale – ką blogo gali pridaryti dvylika mūsiškių europarlamente? ..
