shatas.lt blogas

Pagaliau atsirado nauja kategorija Paveldas. Nauja šiame atsinaujinusiame bloge. Ankstesniame turėjau sukaupęs nemažai įrašų apie Paveldą ir begalės nuotraukų. Reikės pagalvoti rimčiau apie Jų prikėlimą arba perkėlimą iš blogas.lt sistemos. Gal kas turite minčių?

Read the rest of this entry »

Vėlinių savaitgalis – Burbiškių dvare.

Vienas gražiausių aplankytų dvarų Radviliškio rajone. Pasakojimą apie šį dvarą išgirdau iš savosios močiutės. Pasakojo senolė apie tulpių gausybę ir jų neapsakomą grožį atšilus orams bei atėjus pavasariui. Dvaras tikrai išpuoselėtas – vietomis net nejauku nuo dirbtino senumo. Tačiau visuma tikrai žavi, jaučiasi, kiek daug darbo įdėta: begalės tvenkinių,
sujungtų kanalais, baltais liepteliais, smėlio takeliais, šviežiomis eglaitėmis papuoštas parkas atrodo tęsiasi iki begalybės… Klaidžiojau po parką. Vienas takas užvedė ant miniatiūrinės kalvelės, susiraitydamas it sraigės namelis. Na, istorija irgi neišpasakytai didinga, dvare sukaupta bene daugiausiai meno vertybių. Pirmą kartą minimas XVIIa. ir nuo tada laikomas prestižiniu dvaru. Peizažinio tipo dvaro parkas, užimantis 28 ha, pasižymi įspūdingais tvenkiniais, kuriuose yra 15 salų. Dvaro pastatai suformuoti taip, kad sudaro didelį uždarą kiemą, todėl primena tvirtovę.

Dvaras pasitiko baltais vartais, bei iškaba jog nemaža dalis lėšų, skirtų renovuoti dvarą, gauta iš ES.


Rudeniškas lapų paklotas, turbūt panašų esu matęs tik filme. Dėl rudeniškos nuotaikos ir lapų šiugždenimo labiausiai patinka pasivaikščioti po dvaro sodą.






Skirta tikrai daug demėsio pastato detalėms. Įdomu kaip viduje?


Šioje fotografijoje reikėtų atkreipti dėmesį i kiaulės galvą trikampio viršuje. Čia dvaro simbolas? Ar taip dabartiniai šeiminikai pasakoja šio pastato buvusią paskirtį – kiaulidę?


Na šis laukas verčia tik pyktelėti ant savęs, kad apsilankymui išpuolė ruduo, o ne pavasaris. Juk čia žymiosios tulpės. Reikės apsilankyti ir pavasarį. Turbūt kiekvienas dvaras skirtingai atrodo skirtingu metų laiku.










Na ir gražiausia vieta, bent jau asmeniškai man, Liūtai atsispintys vandenyje. Tikrai įspūdingas tiltas.

Dar apie dvarą rašė MariukasM

Šešuolėlių dvaras – Lietuvos dvarų pasididžiavimas

Jau kurį laiką tyrinėju Ukmergės rajoną, sėdu ant dviračio ir iš Deltuvos, miestelio netoli Ukmergės (5km Kėdainių kryptimi), keliauju įžymiųjų vietų link. Saulė, švelnus vėjas ir margas dangus, viskas ko reikia gerai kelionei, geroms architektūros fotografijoms bei prisilietimui prie istorijos.

Nors pasirinktas Šešuolėlių dvaro ansamblis gerokai nutolęs nuo Ukmergės ir priklauso Širvintų rajonui, nepasigailėjau numynęs apie 40km
link dvaro [maršrutas: Deltuva – Šešuolėliai I].

Šešuolėlių dvaro žemės priklausė Radviloms, XIX a. dvarininkams Jasinskiams, o šie XIX a. pab. dalį valdos pardavė Končiams. Dvaro rūmus pastatė Petras Povilas Končia. XIX a. pab. – XX a. pr. Architekto Tadeušo Rostvorovskio kūrinys. Nuo 1938m. dvare apsigyvena naujas šeimininkas – Lietuvos kariuomenės pulkininkas Jonas Variakojis. Rūmuose yra kambarys, kuriame pulkininko Jono Variakojo laikais lankydavosi prezidentas Antanas Smetona. Raimondas Petrauskas jo atminimui įrėmino nuotrauką. Sovietmečiu dvaras nacionalizuojamas ir grąžinamas tikriesiems savininkams tik atkūrus nepriklausomybę. Vėliau dvarą nuperka Raimondas Petrauskas, kuris atgaivina stebuklingą istorizmo epochos priemiesčio vilą primenantį pastatą.

Dvarvietėje begalės pastatų: arklidės, ūkvedžio namas, spirito varykla, svirnas, ledainė, tačiau išskirtinis ansamblio objektas – pagrindinis pastatas. Raudonų plytų pastatas atrodo išties įspūdingai, tvarkingos ir vietoje sudėliotos detalės dvarą daro tikrai nuostabiu ir maloniu tiesiog būti. Pasivaikščiojimui skirti takai bei kiek žemiau esantis tvenkinys sudaro nepakartojamą reginį. Angliško kotedžo stiliaus rūmai ypatingi ir nepakartojami, pastatas nėra griozdiškas, anaiptol -elegantiškas ir lengvas.

Kaip ir daugelis dvarų nukentėjusių sovietmečio laikotarpiu, ne išimitis ir Šešuolėlių dvaras. Tačiau kruopštaus darbo dėka, laiko pažeistas pastatas atkurtas iki menkiausių detalių. Interjeras kupinas art nouveau detalių. Nemaži autentiško dekoro elementai išliko, trūkstami elementai atstatyti, ir visa tai buvo daroma konsultuojantis su specialistais bei istorikais, idant būtų išsaugotas tam laikmečiui būdingas stilius. Lubos, kurios restauruotos pagal senąsias technologijas naudojant tik vašką, restauruoti autentiški sienų ornamentai, originalūs lipdiniai ir išlikusios parketo detalės. Antrojo aukšto terasa atstatytą pagal prieš 90 metų darytas nuotraukas. Aplinka alsuoja istorizmo pripumpuotais simboliais.

Tai tikrai vienas gražiausių ir puošniausių dvarų Lietuvoje. Netolimas kaimynas, Taujėnų dvaras, dar tik žengia pirmuosius žingsnius išpuoselėto dvaro link. Na o Šešuolėliai, tuo tarpu, jau pilnu tempu priima įvairiausiu svečius bei pildo jų šventines užgaidas. Lankantis dvare teko būti jau įvykusios šventės liudininku, tai ir gėlių kupinas fontanas, netoli dvaro pastatyta muzikinė scena.

Dabartis tikrai žavi, dvaras beveik nenaudojamas komerciniams tikslams, na tik tiek, kiek patys to nori dvaro šeimininkai ir tai jie teigia darantys jog galėtų
išlaikyti dvarą. Nuo birželio Šešuolėlių dvare vyksta “Kristupo piknikai”. Ne per seniausiai įvyko penktas, jau paskutinis šiais metais “Kristupo piknikų”
renginys. Restauruotame Šešuolėlių dvare vėl lyg prieš šimtą metų aidėjo romansų garsai.

Dvarvietė paliko tikrai neišdildomą ir šilumą skleidžiantį įspūdį. Norisi vėl sugrįžti ir apžiūrėti tai ko nepastebėjai iš pirmo karto. Džiaugiuosi kad Lietuva turi netik įžymių vietų, tačiau ir apie paveldą nusimanančių žmonių, kurie investuoja ne tik savo laiką, bet ir pinigus. Propaguoja kultūrą ir meną istoriniuose objektuose, taip suliedami istoriją su dabartimi.

Važiavau nuo Ukmergės, todėl maršrutas buvo pro Šešuolių miestelį.

Pasitiko netik liepų alėja, bet ir “sprinteriai”, užpuolė greiti šunys, kurie bėga tol kol turi jėgų.

Pirmi mane pasitikę vartai, yra vieni iš dviejų dvarvietėje.

Svečių namai ir kiti ūkiniai pastatai.

Antrojo aukšto terasa atstatytą pagal prieš 90 metų darytas nuotraukas.

Netoli pagrindinio pastato puikuojasi dailūs rožynai.

Tvenkinys su dailiu tilteliu.

Kaip rasti Šešuolėlių dvarą?:

Vykstant iš Vilniaus: Vilnius – Panevėžys – Ryga

• 45km,
  sukti dešinėn, link Širvintų.
• 4.2 km Sankryžoje sukti
  kairėn, link miesto centro. Tiesiai, pagrindine miesto gatve.
• 2.3 km Sankryžoje prie
  degalinės ir kelio rodyklės “Šešuoliai” sukti dešinėn.
• 6.3 km Zibalų kaimas. Pirmoje
  sankryžoje sukti dešinėn. Laikytis pagrindinio kelio. Rodyklė
  “Šešuolėliai”.
• 5.3 km Šešuolėlių I kaimas.
  Sukti kairėn link dvaro parko.

Oficialus puslapis : www.sesuoleliudvaras.lt

Biržuvėnų dvaras -  Gorskių palikimas.

Jau XIII a. minima vietovė sietina su Biržuvėnų piliakalniu, pasižymėjo prabangiu kraštovaizdžiu bei gausesniais turtais nei aplinkiniuose rajonuose. Keturioliktame amžiuje suburiamas jau gana stambus karališkas dvaras. Toliau sekant istorinėmis pėdomis sutinkamas labai girdėtas Gorskių giminės vardas. 1670m. Mikalojus Gorskis tampa dvaro šeimininku. Mikalojus Gorskis ėjo Tijūno pareigas, tai vienas aukščiausių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos žemietijų valdžios pareigūnų. Beržėnų
ir Pašatrijo valdytojas, nuveikė tikrai ne mažai darbų: pastatė begalo didelę dvaro sodybą, užtvenkė Virvytės upę, įkūrė kartono fabriką, bei pastatė malūną.

Daugelis dvarą yra girdėję dėl jame ne per seniausiai vykusių laimių ir nelaimių. Nelaimė ištiko dvarą tuomet kai 2004 metais degė pagrindinis dvaro pastatas, barokinis palikimas nukentėjo eiline bėda. Nors mediniai dvarai nėra tokie ilgaamžiai kaip mūro sienos, tačiau palyginti ilgai stovintis palikimas labiausiai nukenčia nuo ugnies, nei nuo žmogaus tiesioginės veiklos.

Laimingas įvykis dabartinėje dvaro istorijoje buvo stulbinantis porceliano lobis. Janinos Gorskytės išlaikytas lobio planas padėjo, kaip pasakoje, rasti vertingus Gorskių šeimos lobius. Du šautuvai, bei galybė glazūruoto porceliano ir du vyno buteliai.

Malūnas, kurio pagalba vietiniai kaimeliai buvo aprūpinami elektros energija.

Prie malūno telkšo gražus ežerėlis.

Visi dvaro ūkiniai pastatai apleisti ir kažko laukia, juodomis langinėmis spokso į šalimais vingiuojantį kelią.

Pastatai paliko tikrai didumos jausmą, gigantiški stogai, milžiniškos šieno daržinės, svirnai bei kitokios paskirties ūkiniai pastatai. Nebuvau matęs lig šiol tokio dydžio ir tiek daug medinių pastatų vienoje vietoje, na tiesa, Taujėnų dvaras turi vienintelį didžiausią medinį svirną Lietuvoje. Čia panašaus dydžio aptikau mažiausiai tris.

Na ir šiokis tokis menas iš dvaro pastolių:

Taujėnų dvaras : šiuolaikinė – senovinė estetika.

Ukmergės rajonas mane vėl stebina, aplankytas Leonpolio dvaras kiek nublanksta prieš išpuoselėto grožio ir įmantrių formų Taujėnų dvarą. Nors tai nelyginami dalykai, tiek Siesikų dvaras, tiek Leonpolio priskiriamas prie svarbiausių istorinių paminklų.

Dvaro istorija net šių dienų laikais yra sudėtinga ir varginga. Ilgą laiką dvaras buvo apleistas ir jame vyko tik lėbaujančiųjų sanbruzdžiai. 1993 metais rūmai nuperkami. Tik įėjus į dvarą susidaro toks įspūdis, jog kažkas tikrai turi viziją, bet ne tokią paprastą ar miglotą, bet aiškią ir su begalės dvare esančių detalių. Dvaro kiemas estetiškiausia vieta, kurią teko matyti. Dvaras pompastiškas ir it paimtas iš paveikslėlio.

Pirmą kartą dvaras minimas 1595 metais, kai Vaitiekus Radiminskis užstatė medinius dvarelio namus Simanui Jonaičiui. Vėliau aštuonioliktame amžiuje rūmus nusipirko Konstantino Radvilos žentas Benediktas Marikonis. Jis pasamdė italų architektą Pedrą Rosinį, kuris suprojektavo klasicizmo stiliaus rūmus. Parką apsodino nusižiūrėjęs į Anglijos lordų dvarų aplinką. Ukmergės rajono dvarų istorija neapsieina be Radvilų. Vėlesnės Radvilų kartos pristatė kelis fligelius. Iki dabar išlikę pagrindiniai rūmai, medinis svirnas, tvenkinys. Paskutinis dvaro šeimininkas buvo Konstantinas Radvila, kuris mirė 1940 metais. Jo sūnus po sovietų okupacijos emigravo į Lenkiją, dukra – į Didžiąją Britaniją. Lietuvoje liko tik dukra Marytė.

Klacisistinio stiliaus rūmai Taujėnuose iškilo Benedikto Marikonio dėka. Projekto idėjos savininkas, italų architektas, pradėjęs darbą 1795-1797 metais, baigė 1802-iais. Rūmų vidus alsuoja Radvilų šeimos tradicijomis ir faktais, siekiančiais net XVI amžių, kurie saugomi archyviniuose dokumentuose, užėję į biblioteką, gausią paveikslų ir skulptūrų, pasinersite iš kolekcijos į to meto kultūros bruožų subtilybes, paskęsdami senovinio porceliano, krištolo ir stiklo rinkinių vandenyse… O iš išorės Taujėnų dvarą riboja angliško stiliaus topolių, liepų ir daugybės retų medžių parkas su keturiais tvenkiniais, kurie telkšo čia, aišku, seniau, nei pastatytieji rūmai.

Dar visai neseniai dvaras buvo skurdo ir nelaimėlių architektūrinis paminklas. Žmonėms jis reiškė tiek kad jį supa nemalonus kvapas.

Man buvo šokas, kad dvaras galėjo būti tokios prastos būklės. Išdegusiais langais, tarsi beakė būtybė žvelgė į pasaulį.

Dvaras pasitiko svetingai, pirma sutikta gyva žmogysta skėsčiojo pečiais ir dievagojosi nežinąs kur garsusis dvaras yra.

Aukšto fasado bažnyčia šiukšdėjo nuo žmonių traukiančių iš pamaldų.

Pagrindiniai vartai į puošnųjį dvarą.

Atviruko viršelio vertas paveiksliukas.

Galinio kiemo fasado pusė, tvarkingos lygiagrečios linijos persipinančios su gamta.

Kraštovaizdį formuoja nedidukai tiltukai tarp ežerų.

Laimės nešėja bei parko sergėtoja.

Išpjovus parke kerojusius krūmus atsivėre pasivaikčiojimui formuotos medžių alėjos.

Kažkuris internetinis šaltinis teigia jog šitame rūsyje buvo laikomi nepaklusnūs dvaro darbininkai.

Bevaikštant po dvarą ausį patraukė keistas, vis bekintantis garsas. Dvaro teritorijos gale užtikau gana nedidelę užtvanką, kuri ir kėlė šiek tiek netvarkingą šurmulį.

Dar vienas raibuliuojantis ežeras.

Vienintelis Lieuvoje trijų aukštų svirnas atrodo tikrai įspūdingo dydžio.

Tolimesnioji dvaro teritorijos dalis dar tik įgauna tokį vaizdą kokį mateme aplink patį dvarą. Paruošti tiltukai formuos visai nesiai apsėtą šviežia žolyte ‘landšaftą’.

Labai džiaugiuosi, jog toks grožis pasitiko mane. Ir nors fotografijų gavosi šį kartą labai gausiai, tikiuosi susidarėt bendrą šito nuostabaus grožio vaizdą.

Šaltiniai internete apie dvarą: oficialus šaltinis, šaltinis, šaltinis.

Leonpolio dvaras – Radvilų nuosavybė.

Viso labo istorinės nuotrupos likusios apie šį nuostabią aurą turintį architektūrinį paveikslą. Organizuojamos pažintinės kelionės tik trumpam stabtelint ties šiuo dvaru [Leonpolis – senasis Radvilų dvaras. Lėno dvaro sodyba. Taujėnai – senieji Radvilų rūmai. Raguvėlė – Komorų dvaro sodybos ansamblis.]. Leonpolis kaip ir kiti minimi dvarai verti tikrai daugiau negu galima įsivaizduoti. Vidurio Lietuva tikrai žavinga, čia itin gausu architektūrinių paminklų. Manieji aprašyti Siesikai tikrai susiję su šiuo dvaru ne tik bendru rajonu, bet ir istoriniu bendrasavininku. Tiek Siesikų dvaras, tiek Leonpolis priklausė didingiesiems Radvilams. Čia galima daryti ir netiesiogines sąsajas su Tiškevičių gimine, juk Radvilos buvo tokie pat galingi ir įtakingi kaip Tiškevičiai. Todėl nenuostabu jog šis vardas minimas ir žinomas visos Lietuvos dvarų istorijoje.

Cituojant heritage.lt :

“Leonpolio dvaro rūmai stovi apie 4 km į pietvakarius nuo Ukmergės, dešiniajame
Šventosios krante.Žemės jau nuo XVI a. priklausė Daumantų-Siesickių giminei.
Kai valdos perėjo Radviloms, čia buvo pastatyti rūmai. Tai buvo vienaaukštis
pastatas su aukštais pusrūsiais, kvadratinės formos. Viename sparne buvo
gyvenamosios, kitame – tarnų ir ūkio patalpos. Rūmų kiemas aptvertas mūrine
tvora, turėjusia gynybinės sienos požymių. 1799 m. ir 1800 m. Leonpolis buvo
įkeistas Mykolui – Juozui Tiškevičiui.1846 m. grafas Tiškevičius sudarė rūmų
atnaujinimo sąmatą. 1849 m. rūmai baigti rekonstruoti. Tuo metu suformuota jų
planinė struktūra išliko iki mūsų dienų. Iki 1869 m. perstatyti ir ūkio pastatai.
1908 m. dvaro rūmų kompleksą pasidalino Tiškevičių vaikai. 1912 m. dvaras
parduodamas Taidai Radvilaitei. Po 1922-ųjų žemės reformos Radvilos nesugebėjo
išlaikyti dvaro ir pardavė jį medicinos daktarui Mykolui Deveniui. Dvare buvo
įkurtas pavyzdinis ūkis, veikė spirito gamykla, garinė pieninė. Pokario metais
dvare buvo pradinė mokykla ir biblioteka.Atkūrus Nepriklausomybę nuosavybės
teisės į dvarą atgavo Dalia Devenytė – Bobelienė. 1999 m. atliktas dvaro remontas,
likviduota avarinė būklė. 2005 m. pabaigoje dvarą nupirkto UAB „Timber pack“.
Šiuo metu rengiami dvaro tyrimai, restauravimo ir pritaikymo techninė
dokumentacija. Dvarą ketinama pritaikyti turizmo reikmėms.“

Mane pasitiko du kilometrus besitęsianti liepų alėja, kuri veda tiesiai link Leonpolio dvaro pagrindinių pastatų.

Pagrindinis pastatas.

Fasadas.

Dvaro nugarinė dalis.

Pagalbinis pastatas, spėju buvo naudojamas kaip dvaro darbininkų buveinė.

Spirito varykla įsikūrusi netolimais esančio ežerėlio.

Ir visas šitas gėris, grožis ir nuostabus pastatų ansamblis puikuojasi
ant Šventosios šlaito. Įspūdinga vieta ir nepakartojama aura, nors ir
viskas apleista ir netvarkoma, tačiau dvasia likusi, tikiuosi greitu
metu šituo dvaru kas nors pasirūpins. Dvarą rasti gana paprasta, nuo Ukmergės vykstant link Jonavos pravažiavus apie 4km posūkis i kairę, ir už poros kilometrų rasite minėtą dvarą.

Trakų Vokė: senovinio dvaro palikimas

Trakų Vokė internete: http://www.trakuvoke.lt/

Trumpai kaip rasti: išvykus iš Vilniaus ir važiuojant Trakų keliu, už Vokės upės pirmas posūkis i dešinę. Informaciniai ženklai padės rasti kiek pasislėpusį gražų parką bei įmantrią architektūrą.

Pirmasis ir kiek akiai nepatrauklus pastatas atsidūrė prieš akis tik įžengus į dvaro teritoriją. Tačiau visas grožis dar prieš akyje. Graži architektūra ir vis dar prižiūrėtas vidinis kiemas nenuvilia nors restauracijos priekinis fasadas prašyte prašosi.

Kuo toliau tuo smagiau, nors rudeniškas šaltas vėjas spaudė rankas ir neleido ilgai taikytis fotografuojant, tačiau nušvitus saulei viskas pasikeitė iš esmės. Pastatai tarsi atgijo! Bėgau šen bėgau ten, apskriejau visa kelią[pav.žemiau] nuo vartų iki pagrindinio pastato [pav. žemiau].

Taip, tai pagrindinis pastatas, jau gražiau ir šiltesnės spalvos. Stilizuotas baseinėlis ir tvarkingas parkas pasivaikščiojimams. Atpažįstami bruožai, tokius radau Lentvario dvare, tai vienas iš dvarų sukurtų žymaus architektų Tiškevičiaus užsakymu. Buvusi grafo Jono Tiškevičiaus dvaro sodyba taip pat primena šilta ir saulėtą Palangos gintaro muziejaus sodą. Tai trys darbai kuriuos XIX a. pabaigoje E. F. Andrė sukūrė Lietuvai.

Kita “medalio pusė” arba pagrindinio pastato antroji nugarinė dalis.

Mano asmeniškai favorite nuotraukos žemiau, dedu dviejų formatų nes gavosi išties rudeniškai šilta fotografija.

Link išėjimo arba link įėjimo žiūrint nuo kur pradėjot kelionę.

Istoriją plačiau kaip ir kodėl pastatyti šie rūmai rasite mano pateiktuose šaltiniuose.

Istoriniai šaltiniai apie kultūros centrą: 1šaltinis2šaltinis

Siesikai pasitiko nesvetingai – jokios informacijos ar ženklo, žyminčio dvarvietę. Ir tik vietiniams nurodžius teisingą kryptį, suradome įspūdingąjį dvarą. Siesikų arba, jei tiksliau reikėtų sakyti, Daugėlų dvaras puikuojasi 1km nuo Siesikų miestelio šalia nemažo ežero.

Dvaras turi grandiozinę istoriją ir, kaip būdinga tokiai vietovei, keletą mistinių atsiliepimų. Pagoniškomis apeigomis garsėjusi Daugėlų giminė čia turėjo įsirengusi net atskirą kambarį saviems ritualams. “Yra išlikę žinių, kad rūmuose yra buvęs vadinamasis „dievų kambarys“ arba žynyčia. Pagoniškosios šventyklos sienos buvo tamsiai rudos. Sienose įrengtos septynios nišos. Trijose nišose stovėjo Perkūno, Patrimpo ir Pikuolio statulos, o kitose, už stiklo durelių, buvo laikomi žalčiai. Viduryje stovėjo aukuras.” – teigiama musupaveldas.lt.

Iki šių dienų išlikęs pagrindinis pastatas, kurį galima pastebėti jau riedant nuo Siesikų gyvenvietės. Tai – dviejų bokštų (apvalaus ir keturkampio) ribojama pilaitė, kiek primenanti Panemunės pilis. Netoliese puikuojasi atrestauruoti pastatai – bravoras bei pobūvių salė.


Pokylių salė.


Visus pastatus supa parkas, kuris užima 3 ha ploto ir yra ežero pakrantėje.
Parko alėjoje yra tvenkinys, per kurį eina tiltelis.


Tolimesnio keturkampio bokšto pirmame aukšte buvo kalėjimas, kur kalėjo baudžiauninkai.


Dvarą juosiantis gilus ežeras bei griovys sukuria ginybinės tvirtovės įspūdį.

Tvarkos nestokojantis dvaras bei jo parkas naujuosius šeimininkus leidžia tik pagirti ir tikėtis, jog restauruojamas pagrindinis pastatas leis kuo greičiau išvysti
paprastiems lankytojams tvirtovės interjerą. Patalpas planuojama naudoti renginių organizavimo tikslams.