shatas.lt blogas

Pagaliau atsirado nauja kategorija Paveldas. Nauja šiame atsinaujinusiame bloge. Ankstesniame turėjau sukaupęs nemažai įrašų apie Paveldą ir begalės nuotraukų. Reikės pagalvoti rimčiau apie Jų prikėlimą arba perkėlimą iš blogas.lt sistemos. Gal kas turite minčių?

Read the rest of this entry »

Vėlinių savaitgalis – Burbiškių dvare.

Vienas gražiausių aplankytų dvarų Radviliškio rajone. Pasakojimą apie šį dvarą išgirdau iš savosios močiutės. Pasakojo senolė apie tulpių gausybę ir jų neapsakomą grožį atšilus orams bei atėjus pavasariui. Dvaras tikrai išpuoselėtas – vietomis net nejauku nuo dirbtino senumo. Tačiau visuma tikrai žavi, jaučiasi, kiek daug darbo įdėta: begalės tvenkinių,
sujungtų kanalais, baltais liepteliais, smėlio takeliais, šviežiomis eglaitėmis papuoštas parkas atrodo tęsiasi iki begalybės… Klaidžiojau po parką. Vienas takas užvedė ant miniatiūrinės kalvelės, susiraitydamas it sraigės namelis. Na, istorija irgi neišpasakytai didinga, dvare sukaupta bene daugiausiai meno vertybių. Pirmą kartą minimas XVIIa. ir nuo tada laikomas prestižiniu dvaru. Peizažinio tipo dvaro parkas, užimantis 28 ha, pasižymi įspūdingais tvenkiniais, kuriuose yra 15 salų. Dvaro pastatai suformuoti taip, kad sudaro didelį uždarą kiemą, todėl primena tvirtovę.

Dvaras pasitiko baltais vartais, bei iškaba jog nemaža dalis lėšų, skirtų renovuoti dvarą, gauta iš ES.


Rudeniškas lapų paklotas, turbūt panašų esu matęs tik filme. Dėl rudeniškos nuotaikos ir lapų šiugždenimo labiausiai patinka pasivaikščioti po dvaro sodą.






Skirta tikrai daug demėsio pastato detalėms. Įdomu kaip viduje?


Šioje fotografijoje reikėtų atkreipti dėmesį i kiaulės galvą trikampio viršuje. Čia dvaro simbolas? Ar taip dabartiniai šeiminikai pasakoja šio pastato buvusią paskirtį – kiaulidę?


Na šis laukas verčia tik pyktelėti ant savęs, kad apsilankymui išpuolė ruduo, o ne pavasaris. Juk čia žymiosios tulpės. Reikės apsilankyti ir pavasarį. Turbūt kiekvienas dvaras skirtingai atrodo skirtingu metų laiku.










Na ir gražiausia vieta, bent jau asmeniškai man, Liūtai atsispintys vandenyje. Tikrai įspūdingas tiltas.

Dar apie dvarą rašė MariukasM

Šešuolėlių dvaras – Lietuvos dvarų pasididžiavimas

Jau kurį laiką tyrinėju Ukmergės rajoną, sėdu ant dviračio ir iš Deltuvos, miestelio netoli Ukmergės (5km Kėdainių kryptimi), keliauju įžymiųjų vietų link. Saulė, švelnus vėjas ir margas dangus, viskas ko reikia gerai kelionei, geroms architektūros fotografijoms bei prisilietimui prie istorijos.

Nors pasirinktas Šešuolėlių dvaro ansamblis gerokai nutolęs nuo Ukmergės ir priklauso Širvintų rajonui, nepasigailėjau numynęs apie 40km
link dvaro [maršrutas: Deltuva – Šešuolėliai I].

Šešuolėlių dvaro žemės priklausė Radviloms, XIX a. dvarininkams Jasinskiams, o šie XIX a. pab. dalį valdos pardavė Končiams. Dvaro rūmus pastatė Petras Povilas Končia. XIX a. pab. – XX a. pr. Architekto Tadeušo Rostvorovskio kūrinys. Nuo 1938m. dvare apsigyvena naujas šeimininkas – Lietuvos kariuomenės pulkininkas Jonas Variakojis. Rūmuose yra kambarys, kuriame pulkininko Jono Variakojo laikais lankydavosi prezidentas Antanas Smetona. Raimondas Petrauskas jo atminimui įrėmino nuotrauką. Sovietmečiu dvaras nacionalizuojamas ir grąžinamas tikriesiems savininkams tik atkūrus nepriklausomybę. Vėliau dvarą nuperka Raimondas Petrauskas, kuris atgaivina stebuklingą istorizmo epochos priemiesčio vilą primenantį pastatą.

Dvarvietėje begalės pastatų: arklidės, ūkvedžio namas, spirito varykla, svirnas, ledainė, tačiau išskirtinis ansamblio objektas – pagrindinis pastatas. Raudonų plytų pastatas atrodo išties įspūdingai, tvarkingos ir vietoje sudėliotos detalės dvarą daro tikrai nuostabiu ir maloniu tiesiog būti. Pasivaikščiojimui skirti takai bei kiek žemiau esantis tvenkinys sudaro nepakartojamą reginį. Angliško kotedžo stiliaus rūmai ypatingi ir nepakartojami, pastatas nėra griozdiškas, anaiptol -elegantiškas ir lengvas.

Kaip ir daugelis dvarų nukentėjusių sovietmečio laikotarpiu, ne išimitis ir Šešuolėlių dvaras. Tačiau kruopštaus darbo dėka, laiko pažeistas pastatas atkurtas iki menkiausių detalių. Interjeras kupinas art nouveau detalių. Nemaži autentiško dekoro elementai išliko, trūkstami elementai atstatyti, ir visa tai buvo daroma konsultuojantis su specialistais bei istorikais, idant būtų išsaugotas tam laikmečiui būdingas stilius. Lubos, kurios restauruotos pagal senąsias technologijas naudojant tik vašką, restauruoti autentiški sienų ornamentai, originalūs lipdiniai ir išlikusios parketo detalės. Antrojo aukšto terasa atstatytą pagal prieš 90 metų darytas nuotraukas. Aplinka alsuoja istorizmo pripumpuotais simboliais.

Tai tikrai vienas gražiausių ir puošniausių dvarų Lietuvoje. Netolimas kaimynas, Taujėnų dvaras, dar tik žengia pirmuosius žingsnius išpuoselėto dvaro link. Na o Šešuolėliai, tuo tarpu, jau pilnu tempu priima įvairiausiu svečius bei pildo jų šventines užgaidas. Lankantis dvare teko būti jau įvykusios šventės liudininku, tai ir gėlių kupinas fontanas, netoli dvaro pastatyta muzikinė scena.

Dabartis tikrai žavi, dvaras beveik nenaudojamas komerciniams tikslams, na tik tiek, kiek patys to nori dvaro šeimininkai ir tai jie teigia darantys jog galėtų
išlaikyti dvarą. Nuo birželio Šešuolėlių dvare vyksta “Kristupo piknikai”. Ne per seniausiai įvyko penktas, jau paskutinis šiais metais “Kristupo piknikų”
renginys. Restauruotame Šešuolėlių dvare vėl lyg prieš šimtą metų aidėjo romansų garsai.

Dvarvietė paliko tikrai neišdildomą ir šilumą skleidžiantį įspūdį. Norisi vėl sugrįžti ir apžiūrėti tai ko nepastebėjai iš pirmo karto. Džiaugiuosi kad Lietuva turi netik įžymių vietų, tačiau ir apie paveldą nusimanančių žmonių, kurie investuoja ne tik savo laiką, bet ir pinigus. Propaguoja kultūrą ir meną istoriniuose objektuose, taip suliedami istoriją su dabartimi.

Važiavau nuo Ukmergės, todėl maršrutas buvo pro Šešuolių miestelį.

Pasitiko netik liepų alėja, bet ir “sprinteriai”, užpuolė greiti šunys, kurie bėga tol kol turi jėgų.

Pirmi mane pasitikę vartai, yra vieni iš dviejų dvarvietėje.

Svečių namai ir kiti ūkiniai pastatai.

Antrojo aukšto terasa atstatytą pagal prieš 90 metų darytas nuotraukas.

Netoli pagrindinio pastato puikuojasi dailūs rožynai.

Tvenkinys su dailiu tilteliu.

Kaip rasti Šešuolėlių dvarą?:

Vykstant iš Vilniaus: Vilnius – Panevėžys – Ryga

• 45km,
  sukti dešinėn, link Širvintų.
• 4.2 km Sankryžoje sukti
  kairėn, link miesto centro. Tiesiai, pagrindine miesto gatve.
• 2.3 km Sankryžoje prie
  degalinės ir kelio rodyklės “Šešuoliai” sukti dešinėn.
• 6.3 km Zibalų kaimas. Pirmoje
  sankryžoje sukti dešinėn. Laikytis pagrindinio kelio. Rodyklė
  “Šešuolėliai”.
• 5.3 km Šešuolėlių I kaimas.
  Sukti kairėn link dvaro parko.

Oficialus puslapis : www.sesuoleliudvaras.lt

Biržuvėnų dvaras -  Gorskių palikimas.

Jau XIII a. minima vietovė sietina su Biržuvėnų piliakalniu, pasižymėjo prabangiu kraštovaizdžiu bei gausesniais turtais nei aplinkiniuose rajonuose. Keturioliktame amžiuje suburiamas jau gana stambus karališkas dvaras. Toliau sekant istorinėmis pėdomis sutinkamas labai girdėtas Gorskių giminės vardas. 1670m. Mikalojus Gorskis tampa dvaro šeimininku. Mikalojus Gorskis ėjo Tijūno pareigas, tai vienas aukščiausių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos žemietijų valdžios pareigūnų. Beržėnų
ir Pašatrijo valdytojas, nuveikė tikrai ne mažai darbų: pastatė begalo didelę dvaro sodybą, užtvenkė Virvytės upę, įkūrė kartono fabriką, bei pastatė malūną.

Daugelis dvarą yra girdėję dėl jame ne per seniausiai vykusių laimių ir nelaimių. Nelaimė ištiko dvarą tuomet kai 2004 metais degė pagrindinis dvaro pastatas, barokinis palikimas nukentėjo eiline bėda. Nors mediniai dvarai nėra tokie ilgaamžiai kaip mūro sienos, tačiau palyginti ilgai stovintis palikimas labiausiai nukenčia nuo ugnies, nei nuo žmogaus tiesioginės veiklos.

Laimingas įvykis dabartinėje dvaro istorijoje buvo stulbinantis porceliano lobis. Janinos Gorskytės išlaikytas lobio planas padėjo, kaip pasakoje, rasti vertingus Gorskių šeimos lobius. Du šautuvai, bei galybė glazūruoto porceliano ir du vyno buteliai.

Malūnas, kurio pagalba vietiniai kaimeliai buvo aprūpinami elektros energija.

Prie malūno telkšo gražus ežerėlis.

Visi dvaro ūkiniai pastatai apleisti ir kažko laukia, juodomis langinėmis spokso į šalimais vingiuojantį kelią.

Pastatai paliko tikrai didumos jausmą, gigantiški stogai, milžiniškos šieno daržinės, svirnai bei kitokios paskirties ūkiniai pastatai. Nebuvau matęs lig šiol tokio dydžio ir tiek daug medinių pastatų vienoje vietoje, na tiesa, Taujėnų dvaras turi vienintelį didžiausią medinį svirną Lietuvoje. Čia panašaus dydžio aptikau mažiausiai tris.

Na ir šiokis tokis menas iš dvaro pastolių:

Leonpolio dvaras – Radvilų nuosavybė.

Viso labo istorinės nuotrupos likusios apie šį nuostabią aurą turintį architektūrinį paveikslą. Organizuojamos pažintinės kelionės tik trumpam stabtelint ties šiuo dvaru [Leonpolis – senasis Radvilų dvaras. Lėno dvaro sodyba. Taujėnai – senieji Radvilų rūmai. Raguvėlė – Komorų dvaro sodybos ansamblis.]. Leonpolis kaip ir kiti minimi dvarai verti tikrai daugiau negu galima įsivaizduoti. Vidurio Lietuva tikrai žavinga, čia itin gausu architektūrinių paminklų. Manieji aprašyti Siesikai tikrai susiję su šiuo dvaru ne tik bendru rajonu, bet ir istoriniu bendrasavininku. Tiek Siesikų dvaras, tiek Leonpolis priklausė didingiesiems Radvilams. Čia galima daryti ir netiesiogines sąsajas su Tiškevičių gimine, juk Radvilos buvo tokie pat galingi ir įtakingi kaip Tiškevičiai. Todėl nenuostabu jog šis vardas minimas ir žinomas visos Lietuvos dvarų istorijoje.

Cituojant heritage.lt :

“Leonpolio dvaro rūmai stovi apie 4 km į pietvakarius nuo Ukmergės, dešiniajame
Šventosios krante.Žemės jau nuo XVI a. priklausė Daumantų-Siesickių giminei.
Kai valdos perėjo Radviloms, čia buvo pastatyti rūmai. Tai buvo vienaaukštis
pastatas su aukštais pusrūsiais, kvadratinės formos. Viename sparne buvo
gyvenamosios, kitame – tarnų ir ūkio patalpos. Rūmų kiemas aptvertas mūrine
tvora, turėjusia gynybinės sienos požymių. 1799 m. ir 1800 m. Leonpolis buvo
įkeistas Mykolui – Juozui Tiškevičiui.1846 m. grafas Tiškevičius sudarė rūmų
atnaujinimo sąmatą. 1849 m. rūmai baigti rekonstruoti. Tuo metu suformuota jų
planinė struktūra išliko iki mūsų dienų. Iki 1869 m. perstatyti ir ūkio pastatai.
1908 m. dvaro rūmų kompleksą pasidalino Tiškevičių vaikai. 1912 m. dvaras
parduodamas Taidai Radvilaitei. Po 1922-ųjų žemės reformos Radvilos nesugebėjo
išlaikyti dvaro ir pardavė jį medicinos daktarui Mykolui Deveniui. Dvare buvo
įkurtas pavyzdinis ūkis, veikė spirito gamykla, garinė pieninė. Pokario metais
dvare buvo pradinė mokykla ir biblioteka.Atkūrus Nepriklausomybę nuosavybės
teisės į dvarą atgavo Dalia Devenytė – Bobelienė. 1999 m. atliktas dvaro remontas,
likviduota avarinė būklė. 2005 m. pabaigoje dvarą nupirkto UAB „Timber pack“.
Šiuo metu rengiami dvaro tyrimai, restauravimo ir pritaikymo techninė
dokumentacija. Dvarą ketinama pritaikyti turizmo reikmėms.“

Mane pasitiko du kilometrus besitęsianti liepų alėja, kuri veda tiesiai link Leonpolio dvaro pagrindinių pastatų.

Pagrindinis pastatas.

Fasadas.

Dvaro nugarinė dalis.

Pagalbinis pastatas, spėju buvo naudojamas kaip dvaro darbininkų buveinė.

Spirito varykla įsikūrusi netolimais esančio ežerėlio.

Ir visas šitas gėris, grožis ir nuostabus pastatų ansamblis puikuojasi
ant Šventosios šlaito. Įspūdinga vieta ir nepakartojama aura, nors ir
viskas apleista ir netvarkoma, tačiau dvasia likusi, tikiuosi greitu
metu šituo dvaru kas nors pasirūpins. Dvarą rasti gana paprasta, nuo Ukmergės vykstant link Jonavos pravažiavus apie 4km posūkis i kairę, ir už poros kilometrų rasite minėtą dvarą.

Beržėnų dvaras: ruduo mano nuotraukose.

Nuo Šiaulių Užvenčio kryptimi riogso sovietiniu apsiaustu pasidabinęs Beržėnų dvaras. Ruduo kiek kitaip pagražina aplinką ir suteikia gero prieskonio sovietiniais kolidoriais išraizgytai piliai.


Vieta: Ventos-Anuvos santaka, Ventos kairiajame krante, 4 km į šiaurės vakarus
nuo Šaukėnų, 11 km į šiaurės rytus nuo Užvenčio.
Iš tolo išsiskiria trijų aukštų dydžio bokštas, primenantis pilies formas. Apjuostas pastoliais bokšto karkasas vis dar leidžia suprasti, kad begalo ilgam sustojus restauracijos darbams čia nieko nebuvo daryta.

Bandant cituoti Gretą: “Vartai – įspūdingiausias elementas architektūriniame ansamblyje. Ir iš viso sovietinio šiukšlyno labiausiai primena tai, kas buvo prieš “restauravimo” darbus.”


Koplyčios varteliai – išraiškingiausia dalis ir daugiau nėra ką bepridurti apie pakelėje pasitinkantį pastatą. Pats pastatas nuvalkiotas sovietinių pilkų plytų, todėl gražiausia, kas išliko, matosi šiose nuotraukose.


Tvenkinys, kurio viduryje puikuojasi sala, yra viena iš milžiniško ir gražaus parko puošmenų. Pastaraisias metais apleistas parkas – kurio man, deja, neteko pamatyti žaliuojančio su visa lapija – giriamas kaip ir visi turtai, kurie priklausė anuometiniams dvarų savininkams.


Na ir nežinia iš kur vis dar plaukiojančios gulbės suteiks jaukumo vis besidabinančiam ir, tikiuosi, greit atgysiančiam dvarui.


šaltiniai: 1dalis2dalis

Siesikai pasitiko nesvetingai – jokios informacijos ar ženklo, žyminčio dvarvietę. Ir tik vietiniams nurodžius teisingą kryptį, suradome įspūdingąjį dvarą. Siesikų arba, jei tiksliau reikėtų sakyti, Daugėlų dvaras puikuojasi 1km nuo Siesikų miestelio šalia nemažo ežero.

Dvaras turi grandiozinę istoriją ir, kaip būdinga tokiai vietovei, keletą mistinių atsiliepimų. Pagoniškomis apeigomis garsėjusi Daugėlų giminė čia turėjo įsirengusi net atskirą kambarį saviems ritualams. “Yra išlikę žinių, kad rūmuose yra buvęs vadinamasis „dievų kambarys“ arba žynyčia. Pagoniškosios šventyklos sienos buvo tamsiai rudos. Sienose įrengtos septynios nišos. Trijose nišose stovėjo Perkūno, Patrimpo ir Pikuolio statulos, o kitose, už stiklo durelių, buvo laikomi žalčiai. Viduryje stovėjo aukuras.” – teigiama musupaveldas.lt.

Iki šių dienų išlikęs pagrindinis pastatas, kurį galima pastebėti jau riedant nuo Siesikų gyvenvietės. Tai – dviejų bokštų (apvalaus ir keturkampio) ribojama pilaitė, kiek primenanti Panemunės pilis. Netoliese puikuojasi atrestauruoti pastatai – bravoras bei pobūvių salė.


Pokylių salė.


Visus pastatus supa parkas, kuris užima 3 ha ploto ir yra ežero pakrantėje.
Parko alėjoje yra tvenkinys, per kurį eina tiltelis.


Tolimesnio keturkampio bokšto pirmame aukšte buvo kalėjimas, kur kalėjo baudžiauninkai.


Dvarą juosiantis gilus ežeras bei griovys sukuria ginybinės tvirtovės įspūdį.

Tvarkos nestokojantis dvaras bei jo parkas naujuosius šeimininkus leidžia tik pagirti ir tikėtis, jog restauruojamas pagrindinis pastatas leis kuo greičiau išvysti
paprastiems lankytojams tvirtovės interjerą. Patalpas planuojama naudoti renginių organizavimo tikslams.

Lentvario dvaras : anglišku stiliumi.

“Iš tėvo jis paveldėjo Palangos dvarą. Įsigijęs Lentvarį, jame 1850 m.
įsirengė šeimos rezidenciją, kurioje 1855 m. prie ežero pastatė šveicariško
stiliaus rūmus. Dalį kapitalo investavo į naujų valdų pirkimą ir pramonės
įmonių kūrimą.”

Taip rašoma apie Juozapo Tiškevičiaus veiklą Lentvaryje. Praeitą savaitgalį teko aplankyti tikrai nuostabius angliškos gotikos stiliaus rūmus[galbūt
todėl labai panašūs į angliškas pilaites, kurias dažnai tenka pamatyti
filmuose apie vaiduoklius. Jau nekartą žavėjausi jausmu kuriuo bandysiu pasidalinti. Lentvario parkas itin įspūdingas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, kad dvaras kuriam Tiškevičiai skyrė bemaž didžiąją dalį investicijų buvo šeimos rezidencija. Taip pat dėl painių pasivaikščiojimo takų, kurie pamažėle
apleisti tapo kiek nepatrauklūs akiai, bet tikrai kerinčiai nuteikiantys  apsilankiusius. Vien pagalvojus apie tai kaip ponios su pustomis sukniomis ir

gausiu kambarinių pulku vaikščiodavo nuvalytais takeliais, kyla keista “senovės” nuojauta. Deja pačio sodo nefotografavau nes jis netinkamai prižiūrėtas.

Šaltiniai: šaltinis nr1, šaltini nr2, šaltinis nr3