shatas.lt blogas

Zyplių dvaras : istorinis paminklas.
Zyplių dvaras (Lukšių kaimas, Šakių raj.)
iškilo vietovėje pavadinimu – Palankiai, nes dvaro šlėkta – Jonas Bartkovskis
norėjo palankiai (gerai) sutarti su
kaimo žmonėmis.
Kitas dvaro valdytojas – Tomas Potockis pastatą dar labiau visuomenino – išplėtė parką, pagrindinis
vienaukštis pastatas tapo dviaukščiu – neobarokiniu
(šis stilius gana retai sutinkamas Lietuvoje).
Istorija daugeliui tokių
pastatų lemia pabūti mokykla, kokios nors partijos komitetu ar sandėliu,
ligonine. Ne išimtis ir Zyplių dvaras. 1919 m. jis tapo Seinų kunigų
seminarijos prieglobsčiu.
Dar ir dabar dvaras
tebepulsuoja – amatai, dailė, muzika ir žmonės – Lukšių kasdienybė. Svarbiausia
vieta šiam 11-kos pastatų ansamblyje yra arklidė
Čia nuolat vyksta tautodailininkų darbų
ekspozicija, plenerų ir stovyklų metu atgaivinamos meninės kalvystės, keramikos,
rankdarbių, akmens skulptūrų dirbtuvės

Tradicija
tapo „Zyplių žiogų“ pleneras – stovykla

Pastatų ansamblį supa
vienas didžiausių Lietuvoje parkas

Dar 2006-aisiais net
nebūtum pagalvojęs, jog dvare kažkas vyksta.

Šiuo metu ansamblio
pastatai restauruojami.

Išlikusi oficina. Joje
apsigyvena turistai.

Žinoma, kokia istorija be
gražaus tono.

Leidžiu sau
pafantazuoti – 1891ieji, grafas T.Potockis po darbų romantiškai
sudrimba į krėslą ir prisimena Paryžiuje girdėtą Šopeno noktiurną (Op. 9, Nr. 2).

Už informaciją ir foto
dėkoju Aldui Cikanai.

DŪKŠTOS PAŽINTINIS PĖSČIŲJŲ TAKAS : Pasivaikščiojimas žiemos fone.

Atstumas nuo Vilniaus ~25 km
Tako ilgis ~ 5,00 km
Take užtruksite ~ 3 val.

Daugiau informacijos apie šį nuostabų gamtos kampelį rasite čia.

Leonpolio dvaras – Radvilų nuosavybė.

Viso labo istorinės nuotrupos likusios apie šį nuostabią aurą turintį architektūrinį paveikslą. Organizuojamos pažintinės kelionės tik trumpam stabtelint ties šiuo dvaru [Leonpolis – senasis Radvilų dvaras. Lėno dvaro sodyba. Taujėnai – senieji Radvilų rūmai. Raguvėlė – Komorų dvaro sodybos ansamblis.]. Leonpolis kaip ir kiti minimi dvarai verti tikrai daugiau negu galima įsivaizduoti. Vidurio Lietuva tikrai žavinga, čia itin gausu architektūrinių paminklų. Manieji aprašyti Siesikai tikrai susiję su šiuo dvaru ne tik bendru rajonu, bet ir istoriniu bendrasavininku. Tiek Siesikų dvaras, tiek Leonpolis priklausė didingiesiems Radvilams. Čia galima daryti ir netiesiogines sąsajas su Tiškevičių gimine, juk Radvilos buvo tokie pat galingi ir įtakingi kaip Tiškevičiai. Todėl nenuostabu jog šis vardas minimas ir žinomas visos Lietuvos dvarų istorijoje.

Cituojant heritage.lt :

“Leonpolio dvaro rūmai stovi apie 4 km į pietvakarius nuo Ukmergės, dešiniajame
Šventosios krante.Žemės jau nuo XVI a. priklausė Daumantų-Siesickių giminei.
Kai valdos perėjo Radviloms, čia buvo pastatyti rūmai. Tai buvo vienaaukštis
pastatas su aukštais pusrūsiais, kvadratinės formos. Viename sparne buvo
gyvenamosios, kitame – tarnų ir ūkio patalpos. Rūmų kiemas aptvertas mūrine
tvora, turėjusia gynybinės sienos požymių. 1799 m. ir 1800 m. Leonpolis buvo
įkeistas Mykolui – Juozui Tiškevičiui.1846 m. grafas Tiškevičius sudarė rūmų
atnaujinimo sąmatą. 1849 m. rūmai baigti rekonstruoti. Tuo metu suformuota jų
planinė struktūra išliko iki mūsų dienų. Iki 1869 m. perstatyti ir ūkio pastatai.
1908 m. dvaro rūmų kompleksą pasidalino Tiškevičių vaikai. 1912 m. dvaras
parduodamas Taidai Radvilaitei. Po 1922-ųjų žemės reformos Radvilos nesugebėjo
išlaikyti dvaro ir pardavė jį medicinos daktarui Mykolui Deveniui. Dvare buvo
įkurtas pavyzdinis ūkis, veikė spirito gamykla, garinė pieninė. Pokario metais
dvare buvo pradinė mokykla ir biblioteka.Atkūrus Nepriklausomybę nuosavybės
teisės į dvarą atgavo Dalia Devenytė – Bobelienė. 1999 m. atliktas dvaro remontas,
likviduota avarinė būklė. 2005 m. pabaigoje dvarą nupirkto UAB „Timber pack“.
Šiuo metu rengiami dvaro tyrimai, restauravimo ir pritaikymo techninė
dokumentacija. Dvarą ketinama pritaikyti turizmo reikmėms.“

Mane pasitiko du kilometrus besitęsianti liepų alėja, kuri veda tiesiai link Leonpolio dvaro pagrindinių pastatų.

Pagrindinis pastatas.

Fasadas.

Dvaro nugarinė dalis.

Pagalbinis pastatas, spėju buvo naudojamas kaip dvaro darbininkų buveinė.

Spirito varykla įsikūrusi netolimais esančio ežerėlio.

Ir visas šitas gėris, grožis ir nuostabus pastatų ansamblis puikuojasi
ant Šventosios šlaito. Įspūdinga vieta ir nepakartojama aura, nors ir
viskas apleista ir netvarkoma, tačiau dvasia likusi, tikiuosi greitu
metu šituo dvaru kas nors pasirūpins. Dvarą rasti gana paprasta, nuo Ukmergės vykstant link Jonavos pravažiavus apie 4km posūkis i kairę, ir už poros kilometrų rasite minėtą dvarą.

Trakų Vokė: senovinio dvaro palikimas

Trakų Vokė internete: http://www.trakuvoke.lt/

Trumpai kaip rasti: išvykus iš Vilniaus ir važiuojant Trakų keliu, už Vokės upės pirmas posūkis i dešinę. Informaciniai ženklai padės rasti kiek pasislėpusį gražų parką bei įmantrią architektūrą.

Pirmasis ir kiek akiai nepatrauklus pastatas atsidūrė prieš akis tik įžengus į dvaro teritoriją. Tačiau visas grožis dar prieš akyje. Graži architektūra ir vis dar prižiūrėtas vidinis kiemas nenuvilia nors restauracijos priekinis fasadas prašyte prašosi.

Kuo toliau tuo smagiau, nors rudeniškas šaltas vėjas spaudė rankas ir neleido ilgai taikytis fotografuojant, tačiau nušvitus saulei viskas pasikeitė iš esmės. Pastatai tarsi atgijo! Bėgau šen bėgau ten, apskriejau visa kelią[pav.žemiau] nuo vartų iki pagrindinio pastato [pav. žemiau].

Taip, tai pagrindinis pastatas, jau gražiau ir šiltesnės spalvos. Stilizuotas baseinėlis ir tvarkingas parkas pasivaikščiojimams. Atpažįstami bruožai, tokius radau Lentvario dvare, tai vienas iš dvarų sukurtų žymaus architektų Tiškevičiaus užsakymu. Buvusi grafo Jono Tiškevičiaus dvaro sodyba taip pat primena šilta ir saulėtą Palangos gintaro muziejaus sodą. Tai trys darbai kuriuos XIX a. pabaigoje E. F. Andrė sukūrė Lietuvai.

Kita “medalio pusė” arba pagrindinio pastato antroji nugarinė dalis.

Mano asmeniškai favorite nuotraukos žemiau, dedu dviejų formatų nes gavosi išties rudeniškai šilta fotografija.

Link išėjimo arba link įėjimo žiūrint nuo kur pradėjot kelionę.

Istoriją plačiau kaip ir kodėl pastatyti šie rūmai rasite mano pateiktuose šaltiniuose.

Istoriniai šaltiniai apie kultūros centrą: 1šaltinis2šaltinis

Beržėnų dvaras: ruduo mano nuotraukose.

Nuo Šiaulių Užvenčio kryptimi riogso sovietiniu apsiaustu pasidabinęs Beržėnų dvaras. Ruduo kiek kitaip pagražina aplinką ir suteikia gero prieskonio sovietiniais kolidoriais išraizgytai piliai.


Vieta: Ventos-Anuvos santaka, Ventos kairiajame krante, 4 km į šiaurės vakarus
nuo Šaukėnų, 11 km į šiaurės rytus nuo Užvenčio.
Iš tolo išsiskiria trijų aukštų dydžio bokštas, primenantis pilies formas. Apjuostas pastoliais bokšto karkasas vis dar leidžia suprasti, kad begalo ilgam sustojus restauracijos darbams čia nieko nebuvo daryta.

Bandant cituoti Gretą: “Vartai – įspūdingiausias elementas architektūriniame ansamblyje. Ir iš viso sovietinio šiukšlyno labiausiai primena tai, kas buvo prieš “restauravimo” darbus.”


Koplyčios varteliai – išraiškingiausia dalis ir daugiau nėra ką bepridurti apie pakelėje pasitinkantį pastatą. Pats pastatas nuvalkiotas sovietinių pilkų plytų, todėl gražiausia, kas išliko, matosi šiose nuotraukose.


Tvenkinys, kurio viduryje puikuojasi sala, yra viena iš milžiniško ir gražaus parko puošmenų. Pastaraisias metais apleistas parkas – kurio man, deja, neteko pamatyti žaliuojančio su visa lapija – giriamas kaip ir visi turtai, kurie priklausė anuometiniams dvarų savininkams.


Na ir nežinia iš kur vis dar plaukiojančios gulbės suteiks jaukumo vis besidabinančiam ir, tikiuosi, greit atgysiančiam dvarui.


šaltiniai: 1dalis2dalis

Siesikai pasitiko nesvetingai – jokios informacijos ar ženklo, žyminčio dvarvietę. Ir tik vietiniams nurodžius teisingą kryptį, suradome įspūdingąjį dvarą. Siesikų arba, jei tiksliau reikėtų sakyti, Daugėlų dvaras puikuojasi 1km nuo Siesikų miestelio šalia nemažo ežero.

Dvaras turi grandiozinę istoriją ir, kaip būdinga tokiai vietovei, keletą mistinių atsiliepimų. Pagoniškomis apeigomis garsėjusi Daugėlų giminė čia turėjo įsirengusi net atskirą kambarį saviems ritualams. “Yra išlikę žinių, kad rūmuose yra buvęs vadinamasis „dievų kambarys“ arba žynyčia. Pagoniškosios šventyklos sienos buvo tamsiai rudos. Sienose įrengtos septynios nišos. Trijose nišose stovėjo Perkūno, Patrimpo ir Pikuolio statulos, o kitose, už stiklo durelių, buvo laikomi žalčiai. Viduryje stovėjo aukuras.” – teigiama musupaveldas.lt.

Iki šių dienų išlikęs pagrindinis pastatas, kurį galima pastebėti jau riedant nuo Siesikų gyvenvietės. Tai – dviejų bokštų (apvalaus ir keturkampio) ribojama pilaitė, kiek primenanti Panemunės pilis. Netoliese puikuojasi atrestauruoti pastatai – bravoras bei pobūvių salė.


Pokylių salė.


Visus pastatus supa parkas, kuris užima 3 ha ploto ir yra ežero pakrantėje.
Parko alėjoje yra tvenkinys, per kurį eina tiltelis.


Tolimesnio keturkampio bokšto pirmame aukšte buvo kalėjimas, kur kalėjo baudžiauninkai.


Dvarą juosiantis gilus ežeras bei griovys sukuria ginybinės tvirtovės įspūdį.

Tvarkos nestokojantis dvaras bei jo parkas naujuosius šeimininkus leidžia tik pagirti ir tikėtis, jog restauruojamas pagrindinis pastatas leis kuo greičiau išvysti
paprastiems lankytojams tvirtovės interjerą. Patalpas planuojama naudoti renginių organizavimo tikslams.

Lentvario dvaras : anglišku stiliumi.

“Iš tėvo jis paveldėjo Palangos dvarą. Įsigijęs Lentvarį, jame 1850 m.
įsirengė šeimos rezidenciją, kurioje 1855 m. prie ežero pastatė šveicariško
stiliaus rūmus. Dalį kapitalo investavo į naujų valdų pirkimą ir pramonės
įmonių kūrimą.”

Taip rašoma apie Juozapo Tiškevičiaus veiklą Lentvaryje. Praeitą savaitgalį teko aplankyti tikrai nuostabius angliškos gotikos stiliaus rūmus[galbūt
todėl labai panašūs į angliškas pilaites, kurias dažnai tenka pamatyti
filmuose apie vaiduoklius. Jau nekartą žavėjausi jausmu kuriuo bandysiu pasidalinti. Lentvario parkas itin įspūdingas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, kad dvaras kuriam Tiškevičiai skyrė bemaž didžiąją dalį investicijų buvo šeimos rezidencija. Taip pat dėl painių pasivaikščiojimo takų, kurie pamažėle
apleisti tapo kiek nepatrauklūs akiai, bet tikrai kerinčiai nuteikiantys  apsilankiusius. Vien pagalvojus apie tai kaip ponios su pustomis sukniomis ir

gausiu kambarinių pulku vaikščiodavo nuvalytais takeliais, kyla keista “senovės” nuojauta. Deja pačio sodo nefotografavau nes jis netinkamai prižiūrėtas.

Šaltiniai: šaltinis nr1, šaltini nr2, šaltinis nr3