Aš dažnai savo močiutės klausiu apie tikėjimą. Bet, prisipažinsiu, jau senokai nebeklausau turinio, tiesiog malonu ją matyti tokią akimirką. Geriausius gyvenimo įvykius ji sieja su Dievo palaima.

Kai viena piliečių dalis uoliai keliaklupsčiauja Dievo akivaizdoje, likusioji sėkmingai, o gal ir ne, maištauja, vadina save agnostikais, kas yra totali nesąmonė, nes žmogus ne akmuo, nori nenori jis jaučia ir kažkuo tiki. Žinoma, galima ginčytis, tačiau tie patys „agnostikai” nelaimės atveju atsidūsta ‚o Dieve’, tie patys agnostikai (dėl gražių nuotraukų turbūt) tuokiasi su kunigų palaiminimais ir miršta su jais.

Po šiandieninio (Šv. Teresės bažnyčioj) pamokslo supratau, kad vis dėl to bobulytės yra totalus apsimetusio krikščionio pavyzdys. Cituoju kunigą „jeigu ateina pas mane ir sako – laikiausi pasninko, uoliai, norių visų Dievo malonių. AŠ klausiu – ar esi dulkė? Taip, taip esu dulkė, nieko neverta dulkė, iš dulkės kilau, dulke ir pavirsiu. Aš toliau klausiu – o tu leidi, kad su tavimi elgtųsi kaip su dulke? Sulaukiu atsakymo, kad ne…” Tai nėra blogas pavyzdys, tai labiau metafora apie tai, kaip nereikia meluoti sau.

Dviem, atrodytų, dviprasmiškom filosofijom paskutiniu metu gyvenu. Vienoj pusėj tikėjimas ir religija, kitoj Nyčės Zaratustra, kuris prašo juo netikėti „Verčiau skubiai paleiskite mane, kad aš iš jūsų nepaimčiau nieko!”, o kitus dievus apibūdinantis kaip reikalaujančius dainų ar verksmų. Taip, Nyčė XIX amžiuje nužudė Dievą ir sukūrė antžmogį, kuris turi įveikti žmogų – silpną, gėdingą, valdomą gyvuliškų instinktų. Panašiai kaip Diogenas, prieš du tūkstančius metų. Jų mintys ir idėjos buvo ir žinoma yra šiuolaikiškos, tačiau faktas, kad religija, tarkim konkrečiai – krikščionybė, turi daugiau pasekėjų negu minėtieji filosofai, rodo žmogaus bejėgiškumą. Visi žinom, kuo baigiasi visagaliai bandymai valdyti pasaulį (Egipto faraonai, Aleksandras didysis, Hitleris, Stalinas, Pinkis ir Makaulė etc.)

Idealus pasaulis

Kuomet nusprendžiau rašyti šį įrašą galvoje sukosi begalės prieštaringų minčių apie gyvenimą, pinigus, kokybę, prasmingumą, žmones, jausmus, tikėjimą, nuoširdumą.

Kaip keičiame gyvenimo kryptį ir kodėl tai darome priklauso tik nuo mūsų pačių. Kuomet ateiname ir pasakome jog man nebereikia religijos, kaip kad Nietzsche nužudė Dievą, tuomet žmogiška, jog po ranka turi būti kitas įrankis kurti ir tobulinti save kaip asmenybę. Tai paprasta tiesa, kurią galima rasti įvairiuose asmenybės tobulinimo bloguose, audio knygose ar seminaruose. Klausimą: “Ko aš iš tikro noriu?” ir apie tai rašyti pradėjau todėl, jog neužtenka to ką išgirstu ar perskaitau. Tie motyvuojantys įrašai apie kitų sėkmę gali būti dvejopai suprasti: Tau arba pačiam pradės sektis arba nusivilsi, kad kitiems sekasi bei pasiseka.

Taigi tikiuosi mielas skaitytojau, jog šis įrašas visų pirma, busiu atviras ir savanaudis, padės man suprasti, o antra galbūt ir Tau leis atsakyti šį klausimą. Taigi pradedam!

Kuriame idealią dieną

Šiame klasikiniame pavyzdyje, kuomet detaliai rašome* kaip įsivaizduojame idealią  dieną, pradedame nuo to kada keliamės, kada pusryčiaujame, ką pusryčiaujame, ką veikiame kiekvieną valandą bei su kuo bendraujame. Kuo detaliau išdėstomas planas, tuo yra geriau.

Kuomet sukuriamas toks planas, sąmoningai to trokštate ir kiekvieną dieną bandote tarsi pritemti realybę prie norimo plano. Priklausomai nuo to kaip rimtai žiūrėsite į šį pratimą, taip nuoširdžiai pastebėsite savo laiką bei veiksmus dienos eigoje. Nors ir išsyk nepakeisite daugelio dalykų savo įprastinėje dienoje, tačiau surinksite daug naudingos informacijos apie save ir tai kokia diena Jums yra ideali.

*taip rašome, jau senokai pastebėjau jog daugelį dalykų užrašius į lapą, mintys neprapuola, nenusėda kažkur giliai ir nepasiekiamai, gali iškarto rasti tai po ranka. Jei dar neįtikinau kodėl reikia rašyti, tuomet imkime Virgin kompanijos vadovą Richard Branson, kuris sukaupė tokių knygelių “kolekciją”, nes visuomet turi po ranką užrašą ir juo gali pasinaudoti. Dar maloniau kuomet surašius užduotis arba mintis bei jas įgyvendinus, gali jas užbraukti ištisiniu brūkšniu.

Griežtų tikslų nustatymas

Minėjau jog šis pratimas klasikinės motyvavimo literatūros pavyzdys. Jis padeda visų pirma sužinoti tai kas Jus “Veža”, tai yra kas patinka, tačiau dėl įsuptos rutinos niekada neleidote sau to net pagalvoti. Tačiau kokiu paprastu atrodytų šis pratimas jis turi du trūkumus, kuriuos jei sugebėsite kompensuoti, tuomet pamatysite akivaizdžių pasikeitimų Jūsų gyvenime.

• Pirma yra tai, jog galų gale ne Jūs esate pasaulio centras.

Kuomet sukuriamas toks idealios dienos planas, jame būtinai turi būti tai ką aš pavadinčiau aukštesnių siekių motyvai. Manau mažai bus tokių, kurie norės būti vieniši pilyje, valgyti idealius pusryčius, bei gulėtų kiaurą dieną lovoje. Žmonės nori nuveikti kur kas daugiau bei atskleisti žmonėms savo talentus. Kad ir aš, noriu ir siekiu, kad mane išgirstų kuo daugiau žmonių bei suprastu mane kaip asmenybę. Išgirsk mane blogosfera, išgirsk!

• Antras trūkumas yra tai jog šiuo pratimu nepalietėme jokių tikslų.

Pratimas kuomet aprašome idealią dieną nekelia jokių tikslų, tiesiog surašome su kuo bendraujame, ką valgome, kas mus supa. Todėl kažkokiu būdu Jūs turite į šį planą įtraukti tikslus. Keista, tačiau man iškilo klausimas, kam reikalinga idealioje dienoje tikslai? Juk ji ideali! Tačiau apie tikslus turime galvoti kiekvieną dieną. Kokia asmenybė be tikslų? Tai tik muilo burbulas, žmonėms atrodai neįdomus, banalus, beprasmiškas. Todėl privalome sukurti tikslus ir juos įtraukti į šį idealios dienos pratimą.

Dažniausiai kuriami tikslai yra skirstomi į kelis tipus.

• 1 Vienų metų tikslai ( Šie tikslai dažniausiai peržiūrimi metų pabaigoje ar metų pradžioje. Juk vis viena susimastome ką prasmingo atlikome prie Kalėdų stalo ar artėjant Naujųjų metų nakčiai, kodėl to neužrašius ant lapo?)
• 5 Penkių metų tikslai ( peržiūrimi kartą metuose)

• Viso gyvenimo tikslai ( Šis punktas peržiūrimas taip pat kartą metuose bei turi būti nustatyti tikrai dideli iššūkiai arba mintys, kurios sunkiai dabartiniu metu atitinka realybę, patikėk sukūrus tikslą visos mintys suksis ir bandys įgyvendinti tavo iškeltą užduotį.)

Sąrašą dalinu dažniausiai į šias kategorijas: Sveikata, Draugai, Šeima, Rašymas, Verslas, Kelionės, Pajamos, Santaupos, Paslaugos, Dvasiniai  ir Asmeniniai.

Kuomet matau dirbant disciplinuotą žmogų apima žavesys ir tuo pačiu pavydas jog toks neesu. Mes nesame superdisciplinuoti kaip Jūs galvojate. Gerai galvoti apie save yra pozityvu, tačiau žmogus iš prigimties tingi planuoti, pirmadieniais sunku pradėti darbus, neva sunku įsivažiuoti po smagaus savaitgalio. Tai ši disciplinuota struktūra padeda planuoti, kurti ir siekti savo tikslų ilgalaikėje perspektyvoje. Mane taip pat žavi lengvabūdiškumas, laisvė, savęs nevaržymas. Tačiau dar labiau manęs nežavi tai jog atsisukus atgal negaliu pasakyti jog kažką nuveikiau prasminga. Taip, buvo smagu, taip tai suteikė daug džiaugsmo. Bet..

Todėl ši struktūra bei disciplinuotumas padeda kelti produktyvumą. Aš noriu susitelkti tik ties ilgalaikiais tikslais. Noriu kurti savo Idealų Pasaulį.

Mano finansai

Turbūt man ir Tau mano skaitytojau įdomiausia įrašo dalis. Kuomet pradedame kalbėtis apie pinigus pasidalinama į dvi nuomonių stovyklas. Vieni kurie apsimeta jog pinigai yra nesvarbu ir kiti kurie mano jog pinigai yra viskas šiame pasaulyje. Manau sutiksite jog abi stovyklos yra itin problematiškos. Todėl norėčiau pasidalinti savo mintimis apie tai.

Žinoma pinigai yra svarbūs. Kaip kitaip Jūs galėsite įgyvendinti savo svajones jei Jūs neturite jokių pajamų ar santaupų? Sunku kurti asmeninę laisvę kuomet nėra iš ko ją kurti. Aš esu apsimetėlis, kuris mano jog pinigai yra nesvarbūs bei gyvenime ne prioritetas, bet kartu tikiu jog tik jie gali padėti man sukurti patrauklią aplinką, gyvenimo būdą ir asmeninę atsakomybę.

Pinigai suteikia tikrai daug, tačiau keista, kad daug dažniau mus stabdo ne pinigų kiekis, o nežinojimo baimė ir prioritetų užmiršimas. Kitaip tariant renkamės veikiau vidutinį pasaulį, kuris mums atrodo saugesnis.

Meninkai kurie savo tikslus ir Maslovo viršūnę* pasiekia be didelių finansinių galimybių yra tik dalis žmonių, kurie nepatenka į ilgos uodegos taisyklę. Daugeliui kitų žmonių reikia finansinės laisvės kaip savęs realizavimo įrankio.

*Būdas paaiškinti žmogaus elgseną yra susijęs su poreikių, kuriuos žmogus siekia patenkinti, suvokimu. Pagal Maslou (Maslow, 1943) pasiūlytą teoriją esama 5 poreikių lygmenų, lemiančių žmonių elgseną arba poreikių piramidė jei paskutinis punktas būtų piramidės virsūnė:

1. fiziologiniai poreikiai: maistas, vanduo, pastogė;
2. saugumo poreikiai: apsauga nuo pavojų, grėsmių ir vargų;
3. socialiniai poreikiai: priklausomybės kokiai nors grupei jausmas, draugystė, parama;
4. poreikis būti gerbiamam ir pripažintam: savivertė, reputacija, statusas, aplinkinių pagarba ir pripažinimas.
5. savęs aktualizavimo (saviraiškos) poreikis: poreikis išreikšti savo galimybes siekiant nuolat tobulėti.

Kur yra riba tarp tikrovės ignoravimo, kad mums reikia pinigų ir visiško pamišimo dėl jų? Manau kad yra du svarbūs prioritetai : 1) aiškiai suprantant savo galimybes kiek pinigų galime užsidirbti ir 2) konstruktyvaus plano sukūrimas gauti tą pinigų kiekį.

Svarbiausia yra norai ir tikslai. Nes kai ko nors labai norime, atsiranda mums nematomos jėgos padedančios įgyvendinti tai ko labiausiai trokštame. Tuomet aplanko satori momentas. Žinote tas staigaus nušvitimo ir supratimo akimirkas. Tai intuityvi patirtis. Pirmojo bučinio metu, bei pasineriant į ledinį vandenį pajuntamas antplūdis veda į satori momentą. Tačiau reikėtų prisiminti, jog niekas netampa sėkmingu, laimingu, nerūkančiu ar išmintingu per naktį. Jei tau pasakytų draugas, mečiau rūkyti per vieną naktį, tai psichologiniame lygmenyje tai atrodytų tiesiog Fantastiškai. Bet ar tai realu? Dažnu atveju tai būna vienetiniai atsitikimai. Todėl ir kuriant idealaus pasaulio pamatus, pradėjus nuo nulio, reikia sunkiai dirbti ta linkme. Keep up the level.