shatas.lt blogas

Taujėnų dvaras : šiuolaikinė – senovinė estetika.

Ukmergės rajonas mane vėl stebina, aplankytas Leonpolio dvaras kiek nublanksta prieš išpuoselėto grožio ir įmantrių formų Taujėnų dvarą. Nors tai nelyginami dalykai, tiek Siesikų dvaras, tiek Leonpolio priskiriamas prie svarbiausių istorinių paminklų.

Dvaro istorija net šių dienų laikais yra sudėtinga ir varginga. Ilgą laiką dvaras buvo apleistas ir jame vyko tik lėbaujančiųjų sanbruzdžiai. 1993 metais rūmai nuperkami. Tik įėjus į dvarą susidaro toks įspūdis, jog kažkas tikrai turi viziją, bet ne tokią paprastą ar miglotą, bet aiškią ir su begalės dvare esančių detalių. Dvaro kiemas estetiškiausia vieta, kurią teko matyti. Dvaras pompastiškas ir it paimtas iš paveikslėlio.

Pirmą kartą dvaras minimas 1595 metais, kai Vaitiekus Radiminskis užstatė medinius dvarelio namus Simanui Jonaičiui. Vėliau aštuonioliktame amžiuje rūmus nusipirko Konstantino Radvilos žentas Benediktas Marikonis. Jis pasamdė italų architektą Pedrą Rosinį, kuris suprojektavo klasicizmo stiliaus rūmus. Parką apsodino nusižiūrėjęs į Anglijos lordų dvarų aplinką. Ukmergės rajono dvarų istorija neapsieina be Radvilų. Vėlesnės Radvilų kartos pristatė kelis fligelius. Iki dabar išlikę pagrindiniai rūmai, medinis svirnas, tvenkinys. Paskutinis dvaro šeimininkas buvo Konstantinas Radvila, kuris mirė 1940 metais. Jo sūnus po sovietų okupacijos emigravo į Lenkiją, dukra – į Didžiąją Britaniją. Lietuvoje liko tik dukra Marytė.

Klacisistinio stiliaus rūmai Taujėnuose iškilo Benedikto Marikonio dėka. Projekto idėjos savininkas, italų architektas, pradėjęs darbą 1795-1797 metais, baigė 1802-iais. Rūmų vidus alsuoja Radvilų šeimos tradicijomis ir faktais, siekiančiais net XVI amžių, kurie saugomi archyviniuose dokumentuose, užėję į biblioteką, gausią paveikslų ir skulptūrų, pasinersite iš kolekcijos į to meto kultūros bruožų subtilybes, paskęsdami senovinio porceliano, krištolo ir stiklo rinkinių vandenyse… O iš išorės Taujėnų dvarą riboja angliško stiliaus topolių, liepų ir daugybės retų medžių parkas su keturiais tvenkiniais, kurie telkšo čia, aišku, seniau, nei pastatytieji rūmai.

Dar visai neseniai dvaras buvo skurdo ir nelaimėlių architektūrinis paminklas. Žmonėms jis reiškė tiek kad jį supa nemalonus kvapas.

Man buvo šokas, kad dvaras galėjo būti tokios prastos būklės. Išdegusiais langais, tarsi beakė būtybė žvelgė į pasaulį.

Dvaras pasitiko svetingai, pirma sutikta gyva žmogysta skėsčiojo pečiais ir dievagojosi nežinąs kur garsusis dvaras yra.

Aukšto fasado bažnyčia šiukšdėjo nuo žmonių traukiančių iš pamaldų.

Pagrindiniai vartai į puošnųjį dvarą.

Atviruko viršelio vertas paveiksliukas.

Galinio kiemo fasado pusė, tvarkingos lygiagrečios linijos persipinančios su gamta.

Kraštovaizdį formuoja nedidukai tiltukai tarp ežerų.

Laimės nešėja bei parko sergėtoja.

Išpjovus parke kerojusius krūmus atsivėre pasivaikčiojimui formuotos medžių alėjos.

Kažkuris internetinis šaltinis teigia jog šitame rūsyje buvo laikomi nepaklusnūs dvaro darbininkai.

Bevaikštant po dvarą ausį patraukė keistas, vis bekintantis garsas. Dvaro teritorijos gale užtikau gana nedidelę užtvanką, kuri ir kėlė šiek tiek netvarkingą šurmulį.

Dar vienas raibuliuojantis ežeras.

Vienintelis Lieuvoje trijų aukštų svirnas atrodo tikrai įspūdingo dydžio.

Tolimesnioji dvaro teritorijos dalis dar tik įgauna tokį vaizdą kokį mateme aplink patį dvarą. Paruošti tiltukai formuos visai nesiai apsėtą šviežia žolyte ‘landšaftą’.

Labai džiaugiuosi, jog toks grožis pasitiko mane. Ir nors fotografijų gavosi šį kartą labai gausiai, tikiuosi susidarėt bendrą šito nuostabaus grožio vaizdą.

Šaltiniai internete apie dvarą: oficialus šaltinis, šaltinis, šaltinis.